Nacionalinio neliečiamojo miško fondo veikloje pavasaris gausus miško sodinimo darbų. Tačiau pirmą kartą mišką sodinti padėjo nuteistieji – pusiaukelės namų, padedančių adaptuotis sugrįžtant į visuomenę, gyventojai. Jų teigimu, žaliuojantis, neprišiukšlintas, paukščių čiulbėjimo kupinas miškas yra didžiulė vertybė.
Nuteistųjų grupelę padėti miško sodinimo talkoje suorganizavo Alvaras Bautrėnas, organizacijos VŠĮ „Grotažymė“ savanoris. Šis organizacija įtraukia nuteistuosius į veiklas, savanorystę, kartu – ir į gyvenimą visuomenėje. Įvairiose veiklose pusiaukelės namų gyventojai dalyvauja maždaug kartą per dvi savaites, tačiau gamtai naudingą darbą dirbo pirmąkart šiais metais.
„Mano tikslas bus ateityje išlaikyti tokio tipo iniciatyvą. Neliečiamojo miško fondą atradau pats domėdamasis ir apie pusę metų teko derinti – tiek patogią vietą pusiaukelės namų gyventojams atvažiuoti, kad reikėtų važiuoti kuo mažesnį atstumą, tiek įvairius administracinius niuansus“, – pasakojo pašnekovas.
Mato didesnę vertę, nei prisijungiant prie girininkijos miškasodžio
Kaip Alvaras atrado Nacionalinį neliečiamojo miško fondą ir kas patraukė jo dėmesį?
„Pats esu gamtos vaikas – miškai, laukai – tai vietos, kur gera būti. Galima prisidėti prie Nacionalinio miškasodžio (organizuojamo įvairių šalies girininkijų), bet vis tiek tie medžiai po keliasdešimties metų bus kertami ir panaudojami pramonei. O ši idėja – kad pasodintas miškas bus neliečiamas, saugomas ir paliekamas gamtai – mane labai patraukė. Ir nors tą savaitgalį nuveikėme palyginti nedidelį darbelį – ta veikla turi didelę perspektyvą ateičiai, ateities kartoms ir visuomenei“, – svarstė A. Bautrėnas.
Šiuo metu Kauno pusiaukelės namuose yra apie 10 žmonių. VŠĮ „Grotažymė“ savanoris pripažįsta, jog iš pradžių jie idėją pasitiko be didelio entuziazmo.
„Tačiau kai daugiau papasakojau apie pačią idėją, apie miško išsaugojimą – visi buvo už. Po miškasodžio taip pat sulaukiau atsiliepimų, kad norėtų dar sudalyvauti tokio pobūdžio veikloje“, – pasakojo Alvaras.
Dalis pusiaukelės namų gyventojų atsivežė į talką savo šeimos narius, vaikus.
„Apie fondo įsteigimo idėją, kaip viskas prasidėjo, mums papasakojo pats Remigijus Lapinskas (vienas iš Nacionalinio neliečiamojo miško fondo įkūrėjų). Visi liko sužavėti“, – sakė pašnekovas.
Kurjeriu šiuo metu dirbantis A. Bautrėnas teigė, kad radęs progą prasuks pažiūrėti, kaip laikosi jų pasodintas miškas.
„Kai matai savo pasodintą medelį ūgtelėjusį – tai tikrai suteikia emocijų“, – svarstė jis.
Alvaras jaučiasi dėkingas žmonėms, kurie protestuoja prieš pernelyg intensyvius kirtimus, renka teisinę informaciją ir kovoja už visuomenės interesą gyventi miškų apsuptyje.
„Esu girdėjęs istorijų, kai kirtimai buvo laiku sustabdyti. Pats nesu pasiryžęs piketuoti ar streikuoti, bet esu tai darantiems dėkingas. Suprantu, kad medienos reikia pramonei, gamybai, bet taip pat išduodantys leidimus kirtimams turi suprasti, kad yra po padidinamuoju stiklu“, – kalbėjo A. Bautrėnas.
Talka suartina bendruomenę, laužo stereotipus apie nuteistuosius
Pusiaukelės namų gyventojas Viktoras, dalyvavęs šiame miškasodyje, įžvelgė dar vieną tokių talkų naudą: jo teigimu, vietiniai gyventojai labai priešinasi pusiaukelės namų įkūrimui jų gyvenamoje vietovėje, o tokios bendros talkos suartina bendruomenę, leidžia suvokti, kad bausmę atliekantys asmenys yra tokie pat žmonės.
„Pasodinome mišką Kazlų Rūdos regione. Susirinko ir vietos bendruomenės atstovų, mes – su savo šeimomis ir vaikais, atvyko miškininkų ir gamtininkų, kurie vaikams pravedė labai įdomią edukaciją apie medelius, apskritai apie tai, kas yra miškas, kas yra jo gyventojai“, – prisiminė pašnekovas.
Jis teigė ir pats išgirdęs įdomių dalykų: pavyzdžiui, kad miško pakraštys sodinamas kiek tankiau, kad gyvūnai į jį įeitų kaip į saugią pažįstamą erdvę, tarsi į savo kambarį.
„Tuo pačiu išmokome, kaip sodinti medžius, kokie teisės aktai reglamentuoja sodinimą. Tai buvo ne tik talka, bet ir visa praktinė pamoka!“, – kalbėjo Viktoras.
Jis šypsojosi prisiminęs, kaip vaikai entuziastingai čiupo sodinimo kastuvą, nors dar yra per maži, kad jį pakeltų. Viktoriui svarbu, kad jo pasodintas miškas niekada nebus kertamas – jam neramu dėl kertamų miškų ir dėl šios priežasties mažėjančių gyvosios gamtos pajėgumų sugerti CO2, subalansuoti klimato atšilimo procesus.
„Ir žvėrims jo daugiau… Dabar visur daugėja statybų ir žiūri, kad keičiasi visas gamtos balansas. Atsodinus atkuriame jį, tai padeda vėl atstatyti gamtos pusiausvyrą. Manau, kad nereikėtų tiek kirsti: važiuojant vis matai – tai ten iškirsta, tai ten. Mišką iškirsti gali labai greitai, o kad jis ataugtų toks, koks buvo, prireikia dešimtmečių, o gal net šimtmečių“, – svarstė vyras.
Viktoras prisiminė, kad po talkos buvo karštų sumuštinių, arbatos, todėl dauguma dalyvavusių dar liko pasikalbėti, aptarti rezultatus – kaip jis minėjo pokalbio pradžioje, tai suartino bendruomenę ir galbūt tądien buvo sulaužyta šiek tiek stereotipų apie bausmę baigiančius atlikti nuteistuosius.
Nacionalinis neliečiamojo miško fondas per metus įvairiuose įsigytuose sklypuose per metus pasodina apie 10.000 medelių, kurie niekada nebus kertami medienos tikslams.